Aprašymas
Mano vardas Suodė. Esu balta katytė su juodu frakeliu ir taškeliu ant rausvos nosytės. Mano gyvenimas prasidėjo sunkiai – kažkas išmetė į daugiabučio kiemą, nebepamenu, nei kas, nei kodėl. Tik išliko atminty noras bėgti nuo visų žmonių ir bijoti jų žingsnių, jų rankų. Kadangi nežinojau, kur daugiau eiti, likau tam kieme, nors buvo labai liūdna be mamos ir broliukų ar sesučių. Visko bijojau, todėl dažniausiai tupėdavau mašinų varikliuose – automobilių aplink begalė ir įlįsti lengva.
O po to mane gaudė, ir aš labai labai bijojau... Tada įdėjo į dėžę ir vežė kažkur, o aš bijojau dar labiau. Ten, kur nuvežė, buvo daug kitų kačių, ir mažų, ir didelių, ir jos man liepė nebijoti, nes čia niekas neskriaudžia ir pavalgyti duoda, paglosto... Paglosto? Tada dar nežinojau, ką tai reiškia. Iš manęs kitos katės juokėsi (nors nepiktai), nes aš buvau visa purvina ir tepaluota... „Suode, ar mechanike mokiniesi?..“ Palaukit, galvojau, išsiprausiu ir būsiu kaip jūs.
Ir išsiprausiau, ir dabar visa net blizgu. Ir mažiau kaulai matosi, paputlėjau visa, nes čia tikrai valgyt duoda ir skaniai. Ir dar visa švelni pasidariau, nes mane dažnai glosto ir kitos katės prausia, nes aš maža. Ir nusprendžiau, kad man labai patinka, kai mane glosto. Labai mėgstu, kai tie dideli dvikojai paima ant rankų ir prisideda prie pilvo, nes jie, kaip ir mes, visi šilti (tik kailiuko neturi), ir tada labai murkti norisi... Aš dabar dažnai murkiu, beje. Tik man kitos katės sako, kad čia dar ne mano namai ir kad tik laikinai aš čia, kad nepriprasčiau. O aš taip noriu priprast... Tai kur tuos tikruosius namus gauti? Nes dabar viską patinka daryti, tai ir noriu kam nors visąlaik murkti ir turėti sau nuosavą pilvą gulėjimui... Nes dabar žinau, kad tų dvikojų būna ir gerų. Gal Tu norėtum, kad Tau murkčiau amžinai? Aš pažadu būti labai labai gera.
Dėl Suodės skambinkite jos globėjai Ievai tel. 8 611 99440 (Kaunas)!
P.S. Atsakingai apsisprendusiems organizuotume transportą ir į kitus miestus.