Aprašymas
Vasaros pabaigoje mažoji rainiukė Smilga iš gatvės pateko į prieglaudos narvą ir, atrodytų, blogiausia liko praeityje. Galėjo iki soties miegoti šilumoje, iki soties valgyti. Bėgant laikui, kiti benamiukai, Smilgos kaimynai, vienas po kito iškeliaudavo į namus pas naujus globėjus, o ji tebelaukė, kol ją kas pastebės. Nepastebėjo. Smilgą, išaugusią laisvėje, grotos gniuždė, ji vis labiau grimzdo į apatiją, liūdesį. Paleisti? Prieš žiemą? Kad pavasarį po kokiu balkonu atsivestų kačiukus, pasmerktus ligoms ir pavojams? Smilga - maždaug 5 mėnesių amžiaus, sterilizuoti ją dar anksti. O gyvenimo narve ji nepakelia. Aš norėčiau, kad ji gyventų mūsų namuose, bet vienam iš namiškių tai - baisus pavojus jo komfortui. "Jokių papildomų katinų ar šunų" - užtenka vieno katino. Kol kačių priešininkas atostogauja užsienyje, atsivežiau Smilgą namo - atsigauti didesnėje erdvėje, nei nelemtas narvas. Savaitę ji slėpėsi, tik naktimis išlįsdavo pavalgyti, pasinaudoti kraiko dėže, patyrinėti aplinką. Be garso, kaip vaiduokliukas. Bendravo tik su katinu (guodėsi?). O po savaitės atsipalaidavo, atkuto, pradėjo žaisti, dūkti, - kaip ir dera jaunai katytei. Energijos kamuoliukas, smalsuolė, lengvutėlė šokliukė, naktimis patyrinėja ir mūsų lovas. Kasdien vis labiau pasitiki mumis.
Bet mes nebespėsime susidraugauti - spalio 23d. į namus grįžta "papildomų kačių" priešininkas ir Smilgos čia nebeturi būti. Vadinasi, jai vėl keliauti už grotų, vėl skęsti depresijoje... Smilga gali būti tikra naminė katytė, jauki ir linksma - aš tuo įsitikinau.
SOS!
tel.+370 671 64811